Šan dinastijos laikais žemės ūkis turėjo didžiulę plėtrą, o veislininkystės pramonė taip pat sudarė tam tikrą mastą. Nors archeologijoje aptiktų Shang dinastijos šilko audinių skaičius yra ribotas, atsirado žakardo šilko audinių, o tai rodo, kad audimo technologija tuo metu pasiekė nemažą lygį.
Vakarų Džou dinastijos metu valdantieji jau buvo griežtai organizavę ir valdę pramoninę gamybą, o šilko gamybos technologija buvo patobulinta, palyginti su Šangų dinastija.
Pavasario ir rudens bei kariaujančių valstybių laikotarpis buvo perėjimo iš vergijos į feodalizmą Kinijos istorijoje laikotarpis. Gamybinės jėgos ir socialiniai bei ekonominiai modeliai labai pasikeitė. Dėmesio sulaukė ir augalininkystės bei šilko pramonė, o žemės ūkio šilkmedžio plėtra tapo svarbia nacionaline šalies ir žmonių klestėjimo politika.
Kariaujančių valstybių laikotarpiu ūkininkai, derinę žemės ūkį ir amatus, tapo pagrindiniais visuomenės gamybos vienetais, o rankdarbiai - svarbia žemės ūkio ekonomikos dalimi. Šilko gamybos specializacija yra akivaizdesnė, o kai kurios technologijos buvo perduodamos iš kartos į kartą ir pasiekė gana aukštą lygį. Šilko galima gaminti beveik visose vietose, taip pat gausu šilko rūšių, daugiausia suskirstytų į tris kategorijas: šilkas, šilkas ir brokatas. Brokato atsiradimas yra svarbus etapas Kinijos šilko istorijoje. Tai sujungia puikų šilko atlikimą su vaizduojamuoju menu. Tai ne tik kilni drabužių medžiaga, bet ir meno kūrinys. Tai labai pagerino šilko gaminių kultūrinę reikšmę ir istorinę vertę ir turi toli siekiantį poveikį. Šiuo metu kiniškas šilkas paplito ir Indijoje. Indijos politiko ir filosofo Kautilyos&citata; Politiniai reikalai" (taip pat verčiamas kaip" Valstybinės&administracija;) yra žodis cinapatta, kuris reiškia" China Bundles of šilk" ;. Be to, iš daugelio sanskrito žodžių matyti, kad senovės Indijos žmonės šilką suprato daug geriau nei graikai ir romėnai. Jie žinojo, kad šilką spjauna kirminai, o šilkas buvo semiamas iš kokonų.
